LT EN DE PL 
Piligrimystė LietuvojeJonas Paulius II ir Lietuva
Į pirmą puslapį
Krikščionių piligrimystė
Jono Pauliaus II piligrimų kelias
Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jn 14, 6

Piligrimystė [maldinga kelionė] simboliškai išreiškia keliaujančio žmogaus homo viator, kuris tik išėjęs iš motinos įsčių per laiką ir erdvę leidžiasi į savo egzistencijos kelią, patirtį; pamatinę Izraelio patirtį kelyje į Pažadėtąją pilnutinės laisvės žemę; Kristaus, kuris nuo Jeruzalės žemės žengia į dangų ir taip atveria kelią pas Tėvą, patirtį; istorijoje nusidriekusią Bažnyčios, žengiančios į dangiškąją Jeruzalę, patirtį; visos žmonijos, žengiančios į viltį ir pilnatvę, patirtį.

Kiekvienas piligrimas turėtų išpažinti: „per Dievo malonę esu žmogus ir krikščionis, savo veiksmais esu didelis nusidėjėlis, susiklosčius aplinkybėms esu piligrimas be pastogės, netgi pačios paprasčiausios, vaikščiojantis iš vietos į vietą. Mano turtas yra maišas ant pečių, truputis duonos džiūvėsių ir Šventasis Raštas, kurį nešiojuosi po marškiniais. Daugiau nieko neturiu” (Anoniminis rusų piligrimas. Pasakojimai, I.).

Dievo žodis ir Eucharistija lydi mus šiame piligrimystės kelyje į dangiškąją Jeruzalę, kurią gyvai ir regimai ženklina šventovės. Kai ją pasieksime, atsivers Karalystės vartai, nusivilksime kelionės drabužius, padėsime lazdą, įžengsime į mūsų galutinius namus ir „visuomet pasiliksime su Viešpačiu” (1 Tes 4, 17). Ten jis bus tarp mūsų „kaip tas, kuris patarnauja” (Lk 22, 27), jis vakarieniaus su mumis, o mes su juo (plg. Apr 3, 20).

Plg. Piligrimystė į Didįjį jubiliejų, 43

aukštyn